Apie tylėjimą poros santykiuose

P. Watzlawick‘o viena iš komunikacijos aksiomų teigia, kad nei vienas negali nekomunikuoti, t.y. žmogaus elgesys yra komunikavimo būdas.

Tylėjimas irgi.

Tylėjimui suteikiame įvairias prasmes:

- tylėjimas, reiškiantis pyktį ir galbūt bausmę („nekalbėsiu su tavimi tol, kol nesuprasi, ką padarei“);

- tylėjimas, saugantis partnerį/ę nuo pykčio („nenoriu prikalbėti tau to, dėl ko vėliau gailėsiuos“);

- tylėjimas, kaip siekis susikurti asmeninę erdvę apmąstymams („noriu pabūti vienas/a“);

- tylėjimas, kaip atsitraukimo iš santykių būdas („nusivyliau ir nežinau, ar noriu santykius tęsti“).

Kiekvienas iš partnerių įprasmina tylą savaip. Santykius apsunkina neatskleista tylėjimo prasmė: kai tas, kuris tyli, nepaaiškina kitam, kodėl tyli. Gal iš baimės, kad bus atstumtas su savo paaiškinimu, gal iš pykčio ir/ar noro būti suprastu be žodžių, gal dar pats nėra atradęs, kodėl dingo noras kalbėti. Taip tyla tampa nemaloni, kelianti santykiuose įtampą ir spėliones. Iš to kyla noras partnerį/ę persekioti („kodėl nekalbi su manimi?“, „privalome pasikalbėti“) arba irgi tyliai atsitraukti.

Kai tik prasmė atsiskleidžia, palengvėja, ieškome būdų, kaip būti su partnerio tyla. Dažniausiai randame.